RKBC

Rūdninkų kaimas

Galerija

Kontaktai

Meniu

Žemėlapis

Informacija turistams

Istorija

Švč. Trejybės bažnyčia

Laisvalaikio salė

Amatai

Rūdninkų giria

Biblioteka

Aktualijos

Apklausa

Kaip manote, ar jaunimas mūsų kaime prasmingai leidžia savo laisvalaikį?

Taip

Ne

Neturiu nuomonės

Istorija
 
RŪDNINKAI – KARALIŠKAS KAIMAS
 
    Apsuptas ilgametės Rūdninkų girios pušynų, ant ichtiologinio draustinio Merkio kranto įsikūręs Rūdninkų kaimas. Tai labai žinomas, senas ir turtingą istorinę praeitį turintis Pietryčių Lietuvos kaimas.
    Jau XVI amžiaus dokumentuose kaimas minimas pavadinimu Rudnicum. Pavadinimas yra kilęs nuo geležies rūdos, kuria buvo turtingi pelkėti aplinkiniai miškai. XV – XVII amžiais kunigaikščiai, naudodamiesi šiais gamtos turtais, įkurdavo šitose vietovėse kasyklas, kalves, dirbtuves, vykdydavo geležies dirbinių mainus į kitas gyvybiškai svarbias prekes. Dirbtuvių įkūrimas buvo patogus dėl labai svarbios priežasties: gyvenvietė buvo prie pagrindinio vieškelio, kuris nuo senų laikų jungė dvi unijos sostines, Vilnių ir Krokuvą. Iš Lietuvos ir užsienio prekių sąrašo galima padaryti išvadą, kad patogios prekybos sąlygos turėjo sudaryti privilegiją prekybos pirkliams, kurie jau XIV a., kai valdė Didysis Kunigaikštis Vytautas, o vėliau XV a. Kazimiero Jogailos ir Aleksandro valdymo metais, džiaugėsi pastovia ir specialia globa.  
    Rūdninkų kaimas randasi prie Merkio upės, kuri yra aštunta pagal ilgį Lietuvos upė. Rūdninkų girios viduje slypi Kernavės ežeras. Pagal senus 1511 m. rankraščius, Kernavės ežeras buvo Užupio seniūno pono Dombravskio valdose. Tai buvo antras pagal dydį rajono ežeras. Jis ovalo formos, ilgis 1,1 kilometras, plotis 0,95 kilometro. 
    Pirmieji kaimo namai buvo pastatyti 1470 metais, kai valdė karalius Kazimieras Jogaila. Jis, būdamas Lietuvos Kunigaikštystėje ir didesne savo gyvenimo dalį praleisdamas medžioklėse, pamilo šią vietovę, nes ji gulėjo arti sostinės ir buvo apsupta amžinomis giriomis, kurios speitiesi nuo stirnų, briedžių, šernų, lokių. Giriose buvo daug stumbrų, bulių, elnių ir tarpanų. Tarpanai - tai miškų arkliai , kurie apsigyveno Lietuvoje prieš 12 tūks. metų. Nors jie ir buvo prijaukinti, tačiau miškuose vis tiek buvo galima sutikti laukinių arklių. Rūdninkų girioje tarpanai buvo dar XVI a., tai patvirtina faktas, kad vietiniame statute už neteisėtą jų medžioklę buvo paskirta bausmė. Tarpanus medžiojo dėl jų mėsos, kuri buvo labai panaši į avieną. Rūdninkų giria buvo nepaprastai tinkama vieta karališkoms medžioklėms. Pačioje girioje, apvertoje teritorijoje, apie pusantros mylios nuo Rūdninkų, buvo auginami laukiniai gyvūnai. Iki šios dienos išliko šito miško pavadinimas – Žvėrynas.
    Mėgstamiausia Jogailos pramoga buvo medžioklė. 1470 metais, kai Kazimieras Jogailaitis kartu su savo žmona buvo žiemos medžioklėje Vilniaus apylinkėse ir įsakė pastatyti Rūdninkų girioje medžioklinio dvaro pastate koplyčią, kurioje meldėsi Rūdninkų ir kitų kaimų parapijiečiai. Po kurio laiko koplyčia sudegė. 
    Svarbiausias motyvas, kuris pastūmėjo pastatyti naują bažnyčią, buvo Karaliaus Kazimiero išgelbėjimas nuo mirties, kai jį užpuolė lokys. 
    1511 metais buvo išplėstas medžioklės dvaras. Vietoj sudegusio medžioklės dvaro buvo suręsti trys rūmai, surentė juos iš didžiulių pušų, ant aukštų pamatų, kurie buvo apsupti kūdromis. Pagrindinis pastatas stovėjo ant mažos kalvos ir buvo apsuptas Merkio. Šiaurinėje pilies dalyje buvo kūdra, sujungta perkasu su upe, iš kurios buvo semiamas vanduo. Šios pilies paskutiniame aukšte buvo karaliaus kambariai. 1554 metų gegužės mėnesį viename iš šių kambarių Žygimantas Augustas padėjo savo antros žmonos Barbaros Radvilaitės palaikus, kai, pervežant juos iš Krokuvos į Vilnių, laukė, kol Vilniaus Katedroje bus įrengta vieta laidojimui. 
    Senosiose rankraščiuose buvo rašoma, kad per Rūdninkus traukė gedulinga laidotuvių eisena, vežanti Karalienės Barboros Radvilaitės palaikus iš Krokuvos į Vilniaus Katedros požemius. Žygimantas Augustas, apsirengęs juodai, ėjo per Rūdninkus palaužtas skausmo ir nelaimės.
    Išliko Žygimanto Augusto laiškas, turintis ypatingų nurodymų, apie gedulingą sustojimą Rūdninkuose, karališkame medžiotoju dvare. Laiške jis įsako, kad Karalienės kūnas stovėtų prieš tą namą, kuriame pats dažnai lankydavosi. Karieta su karstu stovėjo prieš kambarį, kuriame dažnai apsigyvendavo Augustas su Barbora. Pats Žygimantas Augustas praleido naktį velionio tėvo kambariuose.
    Už kelio, taip pat ant aukšto Merkio kranto stovėjo du mažesni dvarai, viename iš jų, medžioklių metų apsigyvendavo Žygimantas Senasis, kitame jo sutuoktinė, karalienė Bona. Netoliese buvo kiti pastatai, skirti medžiotojams, dvariškiams, o taip pat karališkos arklidės.
    Miške, netoli dvaro, buvo medžiotojų paviljonai, arklidės ir kiti pastatai. Kaimo gyventojai pasakojo, kad medžiotojai šaudė žvėris tiesiai iš paviljono langų. Šiuo metų toje vietoje, kur anksčiau buvo karališkas dvaras, galima rasti pastatų ir pamatų fragmentų.
    Parapijos sąrašuose, Rūdninkai yra įrašyti kaip Karališkas Svečių Dvaras. Rūdninkų gyvenvietė aptarnaudavo karališką pilį Vilniuje. 
    Zigmantas Vaza, nors ir retai lankydavosi Vilniuje, neleido išnykti Rūdninkams. Jo sūnaus, Vladislovo Vazos, kuris būdavo čia dažniau, įsakymu buvo suburta miško sargyba. Apie garsia gyvenvietės praeitį iki šiandien liudija išklotas grindiniu antrinis kaimo kelias, vadinamas „Kačių kaktomis“, kuris jungė ir dabar dar jungia abudu kaimo kraštus, nuo įvažiavimo iki kapinių. 
    Nors Zigmantas Vaza medžiojo nedaug, tačiau labai rūpinosi geru Rūdninkų įvaizdžiu.  Vladislovas Vaza dažnai čia lankydavosi, linksminosi su savo tėvu Zigmantu Vaza. Apie tai, kad karalius dažnai čia būdavo, galime perskaityti senosiose rankraščiuose. Į Rūdninkus jis atvyko birželio1633 m. 23 dieną. Pakeliui į Vilnių, iš kur turėjo išvykti į Smolenską, linksmindamasis, daugybę kartų medžiojo Rūdninkų girioje.
    Jo įsakymu buvo aprašytos Rūdninkų medžioklės girios. Šis aprašymas buvo kruopščiai parengtas pavadinimu „Girių Medžioklės nuostatai“ ir įtrauktas į Lietuvos Metrikas.
1639 m. Rūdninkuose buvo 31 namas ir 22 degutinės. 1639 m., kaime paskutinį kartą vešėjo Vladislovas Vaza, paslapčiai atvykęs į Vilnių su savo antrąja žmona Marija-Ludvyka Ganzaga. Sužavėtas miestu jis troško jį parodyti savo žmonai. Oficialų įvažiavimą į Vilnių jis paskyrė 1648 metų kovo 19 dienai, tačiau iš Krokuvos per savo mylimus Rūdninkus jis nuvyko į Trakus, kad paskui oficialiai įvažiuoti į Vilnių.
    1655 m. caro kariuomenė užėmė rytinę Lietuvos dalį. Didelis rusų antplūdis didėjo kiekvieną dieną. Caro pulkai užėmė ir apiplėšė Vilnių, Trakus. Išskirtiniu atkaklumu ir žmogžudystėmis išsiskyrė Zolotorenkos kazokai. Tuo pačiu metu Lietuvą plėšė švedų pulkai. Lidos, Eišiškių ir Šalčininkų apylinkėse šeimininkavo Chovanskio kazokai. 
    Tuo metu buvo padegti Eišiškės su dviem bažnyčiomis, kartu buvo sudeginti Rūdninkai ir Šalčininkai.
    Po Vladislovo IV mirties 1655 m. priešų buvo sudeginti dvaro medžiokliniai  pastatai ir trys rūmai. Taip pat buvo sudeginta Rūdninkų bažnyčia, kurioje buvo tikintieji. Kartu sudegė visi dokumentai, metrikos ir visas bažnyčios archyvas. Buvo sukapoti pastatai, priklausantys Rūdninkų klebonijai.
    Ilgą laiką po gaisro Rūdninkai buvo kaimu su keliomis karčemomis. Buvo tik vienas namas, kepykla ir tuščia karčema be krosnies ir langų. Tai buvo privati nuosavybė, kurios savininkai dažnai keisdavosi. 
    Kaimui teko pergyventi ir choleros epidemiją 1812-1813 metu, ir sukilėlių kovos prieš Rusijos imperijos kariuomenę 1862-1863 metais. Apie tą mūšį Rūdninkų kaime primena 1975 metais pastatytas ant Merkio kranto paminklas. Aukšti svečiai irgi nepamiršdavo Rūdninkų kaimo. 1937-1938 metais į Rūdninkų girią medžioklei buvo atvykęs Lenkijos prezidentas I.Moscicki.
    Dabar Rūdninkų kaimas gausiai lankomas svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Vasarą ne taip tolimo Vilniaus miesto, gretimų rajonų žmonės – jauni ir seni - ir, žinoma,  vietiniai gyventojai su mielu noru renka Rūdninkų girioje gausiai derančias uogas ir grybus, poilsiauja nuostabiai vaizdingose gamtos kertelėse, o viena gražiausių Pietryčių Lietuvos upe Merkiu -  keliauja daug turistų.
 
Parengta pagal:
      M.Balinski, T.Lipinski „Starożytna Polska”, Warszawa, 1846 r. //  „Magazyn Wileński”, Nr. 21, 1995 r.
       L.Wojtkevicz, Zapomniana Saga Krolewskich Rudnik na Litwie, Cieszyn 1999.
      M.Machulak, W stronę Solecznik, Krosno, 2005.
 

Nuorodos

Elektroninis paštas

El. paštas: 

 

Slaptažodis: 

Dizainas: Puslapiai.eu

Svetainėje naudojama MegaTVS